1991 m. per Lietuvą nuaidėjo žinia: nuo AIDS mirė „Queen“ vokalistas Freddie Mercury. Vieni gedėjo, kiti regėjo Dievo pirštą, tretiems gal pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Tačiau paklausti, kas tai per liga, didžioji dauguma, neperdedame, būtų tik gūžčioję pečiais.
- Nors AIDS sukeliantis žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) per šimpanzes Afrikoje tarp žmonių pradėjo plisti dar XX a. pirmojoje pusėje.
- Nors pirmasis AIDS atvejis Vakarų pasaulyje buvo užfiksuotas jau 1980 m., o iki 1986 m. buvo nustatyta, kad AIDS sukeliantis ŽIV plinta ne tik tarp homoseksualių vyrų, bet ir tarp narkotikų vartotojų bei heteroseksualių porų ir moteris žindydama jį gali perduoti savo kūdikiui.
- Nors 1990 m. mūsų planetoje gyveno apie 10 mln. žmonių, užsikrėtusių ŽIV, ir jau trečią kartą gruodžio 1-ąją buvo minima Pasaulinė AIDS diena mirusiems nuo šios ligos atminti.
Lietuvoje lytiškai plintančių infekcijų (LPI) tema buvo tabu. Jau vien prabilęs apie tai žmogus kaito iš gėdos tarsi nusidėjęs. Sunku ir įsivaizduoti, kokiame visuomenės užribyje jautėsi atsidūrusios tos dvi Lietuvos moterys, kurioms tuo metu, 1989–1990 m., buvo nustatytas ŽIV. Šį faktą jos slėpė net nuo artimų, jų statusas buvo žinomas tik medikams ir atsakingai valstybinei institucijai.
1996 m. dr. Markas Wainbergas išrado didelių vilčių teikiantį vaistą 3TC, tačiau ŽIV plitimo šis nesustabdė: išaušus 2000-iesiems, pasaulyje ŽIV buvo užsikrėtę 33 mln. žmonių, o 14 mln. jau buvo mirę nuo AIDS. Lietuvoje ŽIV buvo infekuota 31 jauna moteris. Plito ir kitos LPI, ypač Vilniuje ir Klaipėdoje.
„2000 m. pradžioje suvešėjo gatvės prostitucija. Mano a. a. kolegė akušerė-ginekologė Rūta Jarašūnienė pastebėjo, kad rizikos grupėse, ypač tarp moterų, trūksta žinių apie LPI, juo labiau ŽIV. Valstybinės institucijos negalėjo prieiti prie rizikos grupių. Nesakau, kad institucijos dirbo blogai, – tiesiog visi sėdėjo kabinetuose, o tos moterys dėl didelės stigmos ir diskriminacijos labai bijojo kreiptis į įstaigas. Mūsų iniciatyvinės grupės – Rūtos, mano ir Giedriaus Likatavičiaus – nuomone, tai ir buvo problemos esmė. Surinkome būrį savanorių iš socialinių darbuotojų, psichologų, gydytojų ir išėjome į gatves ieškoti tų moterų, dėl savo gyvenimo būdo ir įpročių labiau pažeidžiamų ŽIV ir kitų LPI atžvilgiu. Neketinome jų moralizuoti, supratome, kad jos turi begalę priežasčių verstis prostitucija – dažniausiai tai buvo vienišos mamos, merginos iš socialinės rizikos šeimų, socialiniu požiūriu neapsaugotos jaunos atvykėlės. Mes tik norėjome suteikti joms žinių, kaip galima palyginti paprastai apsisaugoti. Kalbėjomės su jomis, dalijome informacinius lankstinukus, aiškinome, kur kreiptis pagalbos ir kaip tą pagalbą gauti“, – prisimena pirmuosius 25 metus tęsiamos kilnios misijos žingsnius asociacijos „Demetra“ pirmininkė Svetlana Kulšis.
„Tada jau supratome, kad tabletės nėra visagalės. Jos padeda sumažinti simptomus, tačiau tikroji priežastis lieka nepaliesta. Kai kuriems žmonėms reikia įvairesnės pagalbos ir socialiniu, ir psichikos sveikatos aspektais. Taip ir gimė žemo slenksčio idėja. Tuo metu (kaip ir dabar) buvo daug kalbų apie prevenciją – kad kai kurių ligų geriau išvengti, užuot visą gyvenimą besigydžius. Deja, gydymo įstaigos nebuvo linkusios (neįprasta) į prevencinį darbą, todėl ir įkūrėme nevalstybinę organizaciją „Demetra“, kurį tą vakuumą užpildė“, – tęsia asociacijos bendrakūris G. Likatavičius.
„Demetros“ pradėtos misijos svarbą ir akmenuotą pradžios kelią iškalbingai liudija tais laikais dar tik pradėta skaitmenizuoti Lietuvos žiniasklaida.
