Sužinojus, kad esi užsikrėtęs ŽIV, atsiranda daug baimių ir nežinomybės. Iškyla begalė klausimų (Ką daryti? Kaip gyventi toliau?) ir, rodos, nėra nė vieno atsakymo.

Iš prigimties mes bijome to, ko nežinome ar nepažįstame. Gyvenimas su visomis tomis baimėmis tęsiasi tol, kol nerandami atsakymai į iškilusius klausimus.

Mano istorija prasidėjo 2003 m., kai buvo nustatyta ŽIV infekcija. Man, tuomet 29- erių, gyvenimas nusidažė juodomis spalvomis, galvoje sukosi vienintelis klausimas „Ką dabar daryti?“

Į namus grįžti negalėjau – bijojau, kad neužsikrėstų mano šeima. Kažkam papasakoti nedrįsau: esu matęs, kaip nuo užsikrėtusio ir apie tai papasakojusio žmogaus nusisuko beveik visi.

Situacija pradėjo keistis, kai motina nuvedė į tuometinį AIDS centrą. Konsultacija truko ilgai, informacijos buvo labai daug ir tuo metu ją suprasti buvo tikrai sudėtinga. Bet vieną dalyką tąkart supratau – pagalba yra, svarbu jos ieškoti.

Dabar, praėjus trylikai gyvenimo su ŽIV metų, sukaupus tiek teorinių, tiek asmeniniu patyrimu paremtų žinių ir įgūdžių, pradėjus ir jau ketvirtus metus tęsiant antiretrovirusinį gydymą, esu pasiryžęs savo žiniomis bei patirtimi pasidalinti su žmonėmis, gyvenančiais su ŽIV/AIDS bei jų artimaisiais.

Noriu padrąsinti, išgirdus ŽIV diagnozę, nebijoti ieškoti atsakymų į iškilusius klausimus. Asmenine patirtimi galiu paliudyti, kad yra puikių specialistų: gydytojų, socialinių darbuotojų, konsultantų, kurie deda didžiules pastangas, siekdami padėti tokiems kaip aš ir tu.